„Vaikus reikia auklėti per žaidimus“, – tvirtai įsitikinęs žinomas televizijos laidų vedėjas, žurnalistas Andrius Tapinas (35 m.), jau kurį laiką drauge su žmona Rasa (34 m.) ir dviem vaikais – Vasara (10 m.) ir Vakariu (9 m.) laisvalaikį leidžiantys gamtoje ieškodami lobių.
Savaitgalis su šeima Vilniuje ir Londone – lrytas.lt sumanė palyginti, kaip smagiai lietuviai gali leisti poilsio laiką Lietuvos sostinėje ir Jungtinėje Karalystėje. Apie savo savaitgalį lrytas.lt žurnalistams pasakojo Vilniuje gyvenantis žurnalistas Andrius Tapinas, o specialų reportažą iš Londono apie Liaukevičių šeimos iškylą parengė Tadas Kazakevičius.
Lobių paieškos, arba kitaip „geocaching“, – tai pasaulinis amerikiečių sukurtas žaidimas, savo gerbėjų radęs visame pasaulyje. Šiuo metu jį žaidžia maždaug 5 mln. žmonių.
Žaidimas sugrąžina į vaikystę, kai daugelis, prisiskaitę pasakų ir nuotykių kupinų knygų, puldavo ieškoti neva piratų ar plėšikų paslėpto aukso. Prie šios vaikystės idėjos prijungus naująsias technologijas pavyko sukurti pramogą ne tik mažiesiems, bet ir aktyvų gyvenimo būdą mėgstantiems suaugusiesiems.
Viskas, ko reikia, – tai prietaisas, kuris padėtų orientuotis koordinatėse. Tam puikiai tinka GPS imtuvas arba išmanusis telefonas, kuriame veiktų navigacinė sistema. Žaidėjams reikia užsiregistruoti pasauliniame lobių ieškotojų tinklapyje geocaching.com. Jame galima rasti visus pasaulio lobius – nuo Antarktidos iki kokio nors užkampio nedideliame Lietuvos mieste. Užsiregistravus galima gauti koordinates ir pasirinkti norimą kryptį.
Dažniausiai lobiai būna paslėpti tokiose vietose, kurios yra labai gražios arba turi kokią nors kultūrinę ar istorinę prasmę. Patys lobiai nėra vertingi – plastikinėje, nuo lietaus ir sniego apsaugančioje dėžėje būna paslėpta įvairių niekučių ir specialus žurnalas, kurio pasiimti negalima – radus lobį jame reikia užsiregistruoti.
Norint rasti lobį kartais tenka kaip reikiant paplušėti – gali tekti ir kur įlįsti, užsiropšti ar net panerti kelis metrus po vandeniu. „Būna, kad ir nieko nepavyksta rasti. Sykį viename apleistame dvare kelias valandas su žibintuvėliais šmirinėjome, ir nieko. Dar viena mūsų šeimos neįvykdyta misija – lobis prie Žirmūnų tilto, keturis kartus ten buvome, tačiau rasti niekaip nepavyko“, – mintimis dalijasi jis.
Kaip sako pats A. Tapinas, vienu šūviu galima nušauti du zuikius – tai ir atrakcija, žaidimas, o kartu lobių ieškotojai pamato ir gražių vietovių, susipažįsta su apylinkėmis. „Nors esu gimęs ir užaugęs Vilniuje, per šį žaidimą atradau daug neįtikėtinai gražių vietų: įspūdingų bažnyčių, įdomių urvų, požemių, nuo karo išlikusių tunelių“, – teigia jis.
A. Tapinas prisiminė dalyvavęs ir itin ekstremalioje lobių paieškoje. Šalia užmūryto caro laikų tunelio Paneriuose jam teko pasijusti, kaip jis pats sako, lyg kapų plėšikės Laros Kroft kailyje. „Turėjome perlipti ne vieną tvorą, spygliuota viela apjuostą sieną, smėlio tunelį, praeiti pro šikšnosparnių koloniją“, – prisimena pašnekovas tąkart supratęs, kad nors pirmą etapą įveikė, tačiau norint pasiekti finišą, jam teks čia sugrįžti dar kartą – kitaip apsirengus ir specialiai pasiruošus.
Tiesa, būna ir neįprastų lobių. Vieni jų – tokie, kuriuos radęs turi atlikti kokią nors užduotį, įvykdęs ją gauni kitas koordinates, o ten nuvykęs – dar vieną užduotį. Tai – vadinamas „kelių pakopų“ lobis. Dažniausiai tokia paieška turi kokią nors temą, pavyzdžiui, jų beieškodamas gali apeiti gražiausiais Vilniaus senamiesčio vietas.
Dar vienas įdomus dalykas – keliaujantys lobiai. „Specialus daikčiukas keliauja po visą pasaulį, o jį radę entuziastai perduoda toliau. Jis turi savo registracijos numerį, todėl galima žinoti, kuriose šalyse jau yra pabuvojęs“, – pasakoja A. Tapinas.
Žurnalistas prisiminė istoriją, kai sykį lietuviai išspausdino specialią monetą, kuri tokiu būdu turėjo nukeliauti iki Naujosios Zelandijos. Kol pasiekė numatytą vietą, moneta pabuvojo Vokietijoje, Slovakijoje, Saudo Arabijoje. „Dabar monetą bandoma sugrąžinti atgal į Lietuvą. Tai velniškai įdomus geografinis žaidimas!“ – entuziastingai sako žinomas televizijos laidų vedėjas.
A. Tapinas pripažįsta, kad vaikams tokie žaidimai – puiki pažintinė auklėjimo priemonė: „Pavydžiu užsieniečiams, turintiems daug interaktyvių muziejų, kuriuose, norint suprasti tam tikrų dalykų esmę, reikia juos pačiam paliesti, pačiupinėti, pasukioti. Lietuvoje tokių – vos keli. Galbūt todėl vaikams užsiimti tokiais geografiniais žaidimais patinka labiau, nei stebėti daiktus už stiklo.“
Pašnekovas įsitikinęs, kad norint smagiai praleisti laiką nebūtina turėti daug pinigų – svarbiausia turėti noro. Pagerėjus orams galima įsimesti vieną kitą žaidimą, kurie, pasak A. Tapino, yra geriausia bendravimo su vaikais priemonė. Tokie žaidimai vaikams sukelia daug teigiamų emocijų.
„Kai su šeima išsiruošdavome į kokį nors istorinį žygį ar muziejų, vaikai jau po pusvalandžio pradėdavo ieškoti priežasčių, kaip nuo tokios „katorgos“ išsisukti. Tai jiems pradėdavo koją skaudėti, tai galvą – vis kas nors ne taip“, – šypsosi A. Tapinas ir pasijuokia, kad panašioje situacijoje turbūt yra tekę atsidurti daugeliui tėvų.
Pašnekovo nuomone, nematydami tikslo ką nors daryti vaikai greitai praranda susidomėjimą. „Noras surasti lobį jiems tampa fantaziją žadinančiu iššūkiu. Šiam žaidimui paskiriame po kelias valandas. Būna, kad jau aš pats kojų nebepavelku, o vaikai mane ragina žaisti toliau“, – linksmai pasakoja žurnalistas. – Dažnai nusistatome kokius penkis tikslus, tačiau randame dažniausiai kokius tris–keturis. O kaip susinerviname, jei nepavyksta!““ – juokiasi jis.
Lobių paieškomis susidomėjęs A. Tapinas sako, kad Lietuvoje taip pat egzistuoja aktyviai veikianti iniciatyvinė grupė, rengiami susirinkimai, suvažiavimai. Šiuo metu Lietuvoje yra paslėpta maždaug 1,4 tūkst. lobių, kuriuos, vadovaudamiesi nustatytomis taisyklėmis, paslepia patys bendruomenei priklausantys nariai. Nemažai lobių ieškotojų susibūrę Latvijoje bei Suomijoje, pagrindiniai dalyviai – šeimos su vaikais.
Leave a Reply