Jau prieš daugelį savaičių norėjau parašyti apie naują veiklą, kuria užsiiminėju, tačiau norėjau parašyti gerai ir tai atrodo kaip didelis darbas, o dabar vasara ir šiek tiek tingisi, todėl gan senokai ir apskritai čia kažką rašiau.

O nauja veikla – geocaching’as. Jei kas nežinote (o tikriausiai yra gan daug žmonių, kurie apie tai nežino), geocaching’as, jei trumpai apibūdinti, yra lobių paieška. Aišku, nėra ten kokių piratų žemėlapių, ne – juk XXI amžius – naudojame GPS. Sportas tiems, kurie negali be technologijų. 🙂

Visas šis dalykas atsirado 2000 metų gegužės 3 dieną, kai Dave Ulmer nusprendė patikrinti ar tikrai iki tol tik kariniams tikslams naudota technologija tapo atvira visiems žmonėms. Jis paslėpė keletą daiktų miške ir paprašė kitus žmones pabandyti juos surasti naudojantis GPS navigatorių. Ir taip per 3 dienas „lobis“ buvo rastas pora kartų. Negaliu neįdėti EEVblog’o video apie tai:

Šiomis dienomis tų geocache’ų yra daugybė. Milijonai visame pasaulyje. Net  Antarktidoje yra keliolika! Visoje Lietuvoje irgi nemažai. Atrodo, net Vilniuje yra apie 1100, o jūs dar nematėte Vokietijos! Matyt cache’as paslėptas kas du metrus ten. 🙂 O jei norite pamatyti kur tie lobiai paslėpti, užeikite į geocaching žemėlapį. Manau, nustebsite. Taip pat reikėtų paminėti žmones, kurie užsiima šiuo sportu. Aš daug patirties neturiu, kol kas esu ieškojęs ir radęs lobius tik Vilniuje, bet kiekviename lobyje esančioje knygutėje, taip vadinamame logbook’e, būna pasirašę šimtai žmonių. Kai kur tai būna turistai, atvykę ir čia suradę lobį (kai kurie būna ir važiuoja vos ne vien tik pageocachint ir tuo užsiminėja visą dieną), bet dažniausiai tai būną vietiniai žmonės, kurių yra visai nemažai. Užvakar beieškodami lobio pirmą kartą sutikome kitus geocachintojus. Deja, net bendrom pajėgom cache’o neradom, bo labai jau gudriai paslėptas. Arba dingęs… Bet labiau tikėtina, kad gudriai paslėptas, nes kai kurių žmonių išmonė būna neįtikėtina ir lobiai gali būti labai gerai paslėpti ten, kur niekas net nepagalvotų. Iš esmės, taip ir reikia slėpti, nes jeigu cache’ą randa nieko nežinantis žmogus, jis gali tiesiog jį pasiimti, išmesti, arba kur nors ne ten padėti, todėl geocachintojams kartais reikia labai atsargiai ieškoti lobio, kartais net atidėti paiešką kitam laikui, kai nebebus daug žmonių toje vietoje. Tačiau ne visada išeina būti nepastebėtam ir jei matote, kad kažkoks muglis (muggle – šitaip geocachintojai vadina paprastus žmones, kurie nežino apie geocachinimą) susidomėjęs žiūri ką jūs ten darote, geriausiai paaiškinti apie šį žaidimą. Taip gal net ir pritrauksite daugiau žmonių į šią veiklą. 🙂

O ši veikla yra labai nebloga vien dėl to, kad ištempia į lauką, o be to, kartais reikalauja protinių pastangų, nes, kaip jau minėjau, kartais cache’ai būna paslėpti labai neįprastose vietose ir kad juos rasti reikia pastabumo ir kritinio mąstymo. Dažniausiai lobis nebūna paslėptas ten, kur gali sušlapti – reikia ieškoti kokios užuovėjos. Kartais labai padeda duodamos užuominos. Tačiau šiek tiek pagalvoti reikia. O taip pat šis dalykas yra sportas, nes geocache’ai būna paslėpti visai ne šalia vienas kito, tai iki jų dar reikia ir nueiti, arba nuvažiuoti su dviračiu (kas, mano manymu, yra efektyviausia priemonė). Aišku, iki kur toliau esančių geocache’ų nebūtina eiti arba minti, mašina taip pat galima važiuoti, bet dažniausiai vistiek teks išlipti ir pasivaikščioti – pasportuoti, ar bent jau prasimankštinti, pajudinti kaulus ir pabūti lauke. Ir vos neužmiršau paminėti, kad geocache’ų tikslas yra parodyti gražias vietas. Vilniuje nemažai galima rasti geocache’ų ten, kur matosi graži miesto panorama, arba prie kokio nors paminklo. Taip pat ta vieta, kur paslepiamas lobis, gali būti kažkuo ypatinga cache’o šeimininkui ir jis galbūt nori ja pasidalinti su kitais.

Na, o dabar reikia parašyti apie save, ar ne? 🙂
Yra toks ženklukas:

Ir  čia rašo, kad aš radau 45 cache’us ir nė vieno nepaslėpiau. 45 rasti lobiai nėra labai daug, kai kurie yra radę šimtus, tūkstančius, bet aš gi neseniai tepradėjau. Kaip jau sakiau, kol kas esu ieškojęs tik Vilniuje, bet ir čia yra tiek vietų, kad oho! Į kai kurias vietas, rodos, gyvenime nebūčiau lindęs, jei ne geocachinimas. Viena iš tokių vadinasi Extreme series: Super Mario. Gal tai prastas lobis kaip pirmam kartui nes yra šiek tiek ekstremalus, bet man tai yra matyt labiausiai jaudinatis nuotykis bent jau šiais metais. Pasiimkite guminius batus (mes neturėjom, tai teko šlapti, bet tai tik dar labiau padarė šį nuotyki įsimintinesniu ir labiau jaudinančiu), žibintuvėlius,  darbines pirštines ir savo draugę (dėl dar geresnių emocijų ir dėl to kad vienam ten nelabai būtų saugu eiti) ir pirmyn! Teks paėjėti kilometrą, o gal ir daugiau, bet pabuvosite labai neįprastoje vietoje. Tai va, šis nuotykis gerai įsirėžė man į atmintį. Yra dar neblogų vietų, bet jas atraskite patys. O kur aš buvau galima pamatyti čia:

Visur, kur yra šypsenėles, ten radau cache’ą. Atrodo nemažai, bet dar daugybė liko. Dabar nebereikia galvoti kur važiuoti su dviračiu pasivažinėti. Susidarom maršrutą ir pirmyn į nuotykius!

O dabar apie įrangą:

Pradėsiu nuo aprangos. Dažniausiai galima išsiversti su įprasta apranga, tačiau tikrai neverta demonstruoti madų. Geriausiai paprasti drabužiai, kurių nebūtų gaila išpurvinti ar suplėšyti. Jei lobis miške, gal visai nieko ir ilgos kelnės, nes ten visokie vabalai, erkės… Na žinote. 🙂 Dėl to praverčia ir purškalas nuo uodų, erkių ir ten visokių kitų bjaurybių. Aišku, vargu ar pageocachint išeis be GPS imtuvo. Pats dabar darau savo dviračio spidometrą su GPS, tai ten bus labai paprastas navigatorius – rodys tik koordinates. Kitas lygis yra automobilinis navigatorius. Jis turi žemėlapį, o taip daug lengviau susiorientuoti. Šitokį aparatą mudu su draugu Tomu (Labas! 🙂 ) ir naudojam. Na, o jei norite pilnos automatizacijos – naudokite išmanųjį telefoną. Ten ir specialios programėlės yra, galima tiesiog lauke susirasti naują cache’ą. Šitokį būdą išbandžiaiu vakar su kolega ponu Roku (Labas! 🙂 ) Tik man atrodo, kad automobilinis GPS navigatorius rodo šiek tiek tiksliau. Na, bet čia tik man taip pasirodė. Beje, naudojant ne telefoną, arba neturint interneto labai praverčia aprašymai. Juos galima atsispausdint cache’o puslapyje arba, jei gaila popieriaus ar medžių, susidaryti pačiam. Ten būna nurodytas pavadinimas, koordinatės, aprašymas, kita informacija, užuominos. Šitie dalykai labai reikalingi ir be jų nieko neišeitų – juk kokia nauda iš GPS, jei nežinai koordinačių kur reikia eiti?

Taip pat praverčia buteliukas gėrimo. Jei manote, kad užtruksite, galite ir sumuštinį pasidaryti. Kartais parduotuvė būna gan toli. Taip pat praverčia darbinės pirštinės, nes būna, kad tenka liesti ne itin švarius daiktus, braukti per voratinklius, arba laikytis už šiurkščių paviršių. Taip pat, kai kur gali praversti laipiojimo įranga ar bent jau virvė. Ir vos ne būtina turėti pigių daikčiukų. Nes jei ką nors iš cache’o paimi, reikia atgal įdėti kažką panašios ar didesnės vertės. Dažniausiai tai būna visokie niekučiai: žaisliukai, kortelės, pakabukai, monetos. Šitaip ir šlamšto namuose bus mažiau. Na ir aišku, visam šiam turtui nešioti reikalinga kuprinė.

Na štai, rodos, prirašiau nemažai ir, atrodo, viską, ką norėjau paminėti, paminėjau.