Rugpjūčio mėnesį lobiautojai skatinami plėsti savo akiratį ir ieškoti įvairių lobių rūšių. Skirtingos lobių rūšys pelnys siuvenyrus, kurie bus rodomi profilyje. 

Radus tradicinį lobį, gaunamas tyrinėtojo (explorer) siuvenyras.

Išsprendus mįslę – mąstytojo (puzzler) siuvenyras.

Suradus multi lobį – turisto (sightseer) siuvenyras.

Sudalyvavus CITO renginyje arba radus žemės lobį – gamtos mylėtojo (nature lover) siuvenyras.

Sudalyvavus susitikime – komunikuotojo (socializer) siuvenyras.

Radus virtualų ar wherigo ar letterbox hybrid ar internetinės kameros lobį – kolekcionieriaus (collector) siuvenyras.

Surinkus šešis siuvenyrus, atrakinamas specialusis siuvenyras.

 

Ar žinote tą jausmą, kai geriausia užuomina yra lobio autorius? Eidamas į lobio vietą jau žinai, kad ieškoti reikės ne lipnia juoda juosta apsuktų dėžučių nuo fotojuostelių. Chameleoniški, įmantrūs, įdomūs lobiai priverčia nudžiugti, o jei esate įsigyjęs narystę – padovanoti lobiui tašką.  Apie lobių gamybą pasakoja TA Gudaniukas  Tomas, kurį pelnytai galima pavadinti geokultūros Lietuvoje, ypatingai Vilniuje, kelėju ir puoselėtoju. 

TA Gudaniukai.  Mes esam TA Gudaniukai: T – Tomas (aš), A – Anželika (mano draugė), Gudanis – mano draugės pavardė, tai kažkokių gudrybių slapyvardyje nėra. Pirmas įkvėpimo šaltinis.  Pamenu, dar prieš įsitraukiant į žaidimą (kuomet buvau matęs tik fotojuosteles) įsijungdavau žemėlapį, apžiūrėdavau aplink namus esančius lobiukus ir paskaitinėdavau kitų log‘us/atsiliepimus. Visi be išimties girdavo, tai ką paslėpdavo M@ndarin. Niekaip nesuprasdavau, koks stebuklas ten gali būti paslėptas, kad kitiems žaidėjams tai sukelia tiek gerų emocijų… Po to, kai jau pradėjau ieškoti lobių pats, prie mano favoritų prisidėjo dar vienas vartotojas – AZLT. Tik tuomet supratau, kad šis žaidimas daug daugiau nei fotojuostelės Tai galiu drąsiai teigti, jog pagrindiniai ikvepėjai pačiam imtis įrankių ir gaminti būtent ir buvo M@ndarin bei AZLT. Per vieną geo renginį teko garbė susipažinti su pastaruoju, lobių Dievu :D. Padėkojau jam už tai asmeniškai. Kiti lobių dievaičiai.  Rastų lobių skaičius nespindi, tačiau iš to ką su-

Asociatyvi nuotrauka

radau galiu išskirti: AZLT, M@ndarin, Samiras, Terabaitas, MP-2… Juos ir pavadinčiau autoritetais lobių kūrėjų tarpe. Idėjos: lemputės virš galvos ir mylimas futbolas. Idėjos naujiems lobiams gimsta įvairiai, būna eini gatve, žiūri – puiki vieta, o to paslėpto daikto, kuris pritrauktų žmones neturi. Tuomet galvoji kas tai vietai tiktų, jei reikia eini kelis kartus, vaikštai ratais kvadratais aplink, laukdamas kol virš galvos užsidegs lemputė. Deja, būna ir taip, kad apsilankęs 5 kartus palieki tą vietą ramybėje, nes nieko doro nesumąstei, o po palange kabinti paprasčiausią dėžutę nesinori. Labai mėgstu futbolą, esu didelis Vilniaus Žalgirio fanas, todėl net 3 mano lobiukai gyvena prie stadionų. Didelę įtaką daro ir rasti lobiai, kartais „pasiskolini“ vieną kitą idėją.  Lobių lopšys – Vilniaus Gedimino technikos universitete. Patys lobiukai gimsta laisvu laiku mano darbo vietoje – VGTU, Mechanikos fakultete, Medžiagotyros ir suvirinimo laboratorijoje. O gaminami jie, galima sakyti, iš atliekų. Viskas kas lieka po darbų, po studentų laboratorinių ir keliautų į metalo laužą peržvelgiami ir išsirenku tinkamas žaliavas. Įrankių ir įrengimų laboratorijoje tikrai netrūksta, tad mano fantazijoms telieka įgyti fizinę formą.  Neįgyvendintų idėjų stalčius. Dažniausiai būna taip: kyla mintis ką gaminsi, smegeninėje viskas atrodo idealiai, nesunkiai pagaminama, o kai jau imiesi darbo žiūri kad ir tas nesigauna ir tas atrodo ne taip kaip norėjai…  Meti viską į stalčių ir sakai sau, kad to nebedarysi. Kadangi pradarius stalčių vis akis bado nebaigtas darbas, galiausiai neiškenti ir vėl grįžti prie to pačio. Šiuo metu namie ant fotelio tupi gal bent 10 pagamintų lobiukų, keli jau turi ir savo aprašymus, tačiau dar neturi vietos kur bus slepiami.  Visada laukiami vertintojai – vanagai.  Kuomet paslepiu naują lobį, pirmiausia laukiu, kol jį suras gausi Vanagai Team šeimyna, bei įvertins įdėtą darbą. Labai mėgstu, kuomet atsiliepimas būna daugiau nei vienas žodis „TFTC”, o kažkoks pasakojimas apie sukeltas emocijas, pačio lobio pliusai, bei trūkumai. Puikius komentarus raityti sugeba Vanagų šeimynos mama Jogailė. Geri atsiliepimai ir paremta kritika skatina kurti, bei slėpti toliau.Tomui gana gerai sekasi  – dažniausiai mįslingai dingsta tik pieštukai. Kaip tik buvau pagalvojęs, kad su maniškiais šiuo klausimu ganėtinai sekasi, nei vienas lig šiol dar nebuvo dingęs. Mįslingai reguliariai dingdavo tik pieštukai, kažkas, matyt, kolekcionuoja. Vieni buo to bando apsisaugoti uždėdami lobiukui premium statusą. Pats esu priešiškai nusiteikęs lobių skirstymui į kastas: „Tu gali surasti, o tau jau negalima, šalin nuo mano lobio”. Kiek žinau, lūžta bei dingsta ir premiumai, saugok tu juos nesaugojęs, toks jau tas žaidimas.“

Šį rytą Vilniuje, prie Prancūzų ambasados, po suoleliu buvo pastebėtas neaiškus radinys, manyta, kad sprogmuo. Ant kojų sukelti išminuotojai, ugniagesiai ir medikai. Pasirodo, kad tai tik dar vienas lobis, kuriais susidomėti teko visai neseniai. Surūdijusiuose lietvamzdžiuose ir po gatvėmis besitęsiančiuose niūriuose lietaus kolektoriuose,  medžių viršūnėse, ramybe dvelkiančiose šventovėse, prie Prezidentūrų ir Seimų, Antarktidoje ar kitoje gatvės pusėje esančiame kieme – lobių galima rasti visur. Šią minutę iš viso 2,051,834 visame pasaulyje. 21 mano „sąskaitoje“.

Apie šį lobių ieškojimą  (taip geocaching‘ą vadinsiu toliau) pirmą kartą išgirdau gal prieš metus. Tiesa, miglotai – kažkas kažkur kažką slepia, kažkas kažkur kažką randa. O pasirodo žaidimo principas gana paprastas – žmogus užsiregistruoja svetainėje, kurios žemėlapyje mato visus lobius – įvairių dydžių ir išmatavimų dėžutes, viduje slepiančias lapelį, dažniausiai rašymo priemonę (jei jos nėra, svetainėje nurodoma santrumpa BYOP – bring your own pen) ir kokį nors daikčiuką: ženkliuką, iš klaviatūros išluptą raidę, monetą, atšvaitą ir kt. Pasinaudojęs duotomis koordinatėmis ir išmaniuoju telefonu ar gps įrenginiu žmogus suranda lobį, ant lapelio užsirašo savo slapyvardį, jei patinka rastas daikčiukas jį pasiima ir padeda kitą. Grįžęs namo pasižymi oficialioje geocaching svetainėje. Tą gali padaryti ir per išmanųjį telefoną.

Pasaulinė „mada”, aplenkusi septynias šalis 

Ši veikla atsirado 2000-ųjų gegužę, Dave Ulmer sumanius patikrinti, ar kariniams tikslams naudota GPS technologija naudojama ir kasdieniniame gyvenime. Paslepė keletą daiktų miške, paskelbė apie juos internete, o keli žmonės juos surado. Visgi, D.Ulmer naujo dviračio neišrado. Panašus užsiėmimas gyvuoja jau nuo 1854 metų, vadintas „letterbox“.

Kelias valandas galima praleisti vien tyrinėjant lobinį žemėlapį. Koreliacija gana nuspėjama- didmiesčiuose lobių daugiausia. Pasaulinis žemėlapis irgi labai nestebina. Gal bus įdomu, kad Vokietijoje preliminariais skaičiavimais lobių galima rasti kone kiekviename kvadratiniame kilometre (0,7/kvm2). Pagal skaičių ji užima antrą vietą pasaulyje, pagal tankumą – greičiausiai pirmą. Sunku pasakyti, kaip yra su nykštukinėmis valstybėmis. Lietuva paskutiniais oficialiais vasario mėnesio duomenimis buvo 32 vietoje iš 237.

Vos septynios šalys neturi nė vieno lobio.  Nuspėjama, kad viena iš tų šalių yra Šiaurės Korėja. Įdomu, kad Pietinė su savo  5873 lobiais užima 24 vietą. Žemėlapyje dėmesį atkreipia Latvijos siena,  su daugybe mėlynų kvadračiukų, reiškiančių lobius, kurių radimui, reikia išspręsti tam tikrą užduotį. LV patriots- entuziastų grupelė, sukurdama ilgą daugiafunkcinį uždavinį, paminėjo Latvijos nepriklausomybės dieną. Pavyko susisiekti su entuziastais. Jie verti atskiro įrašo. Bus.

Savo kailiu

Nepaisant to, kad Lietuvoje apie šią orientacinio atmainą technologijų megėjams straipsnių ar tinklaraštininkų įspūdžių radau nemažai, o dabar, po įvykio prie ambasados jų tik padaugės (labai tikiuosi, kad šis įvykis turės įtakos veiklos populiarinimui, o ne lobių naikinimui…),  esmę sužinojau atsitiktinai, benaršydama internete. Iki tol buvau žiobarė arba muglė. Kaip J.K.Rowling „Haryje Poteryje“ vadina žmones, nežinančius apie magijos pasaulį, taip ir lobiautojai vadina žmones, nieko nežinančius apie šią veiklą.  Ši veikla kažkodėl iškart patraukė ir nudžiugino – tuoj atšils ir bus ką veikti. Apleisti pastatai jau buvo kiek pabodę – įdomesni išvaikščioti kiaurai išilgai…  Pirmasis žygis buvo jau kitą dieną – su draugais šukavome Žvėryno mikrorajoną. Radome penkis lobius. Antras kartas,  nuvedė į neaiškų rajoną, kuriame pasitiko daugiabutis su aptverta erdve šuniui. To matyti dar neteko! Visgi nepasisekė – nukeliavę į vietą supratome, kad teks kabarotis po purvinu pėsčiųjų tiltu, rūbai visgi nebuvo tam tinkami…

Rankas kaišioti lobiautojui teks dažnai, tad tam tikslui pasirūpinome darbinėmis pirštinėmis. Net galiu pasakyti, kad užsiėmimas tapo kasdienybės dalimi – per pertraukas tarp paskaitų su kurso drauge ir draugu šniukštinėjome arčiausiai esantį Užupį. Praėjusį penktadienį kaip tik teko lankyti centre esančius lobius, tiesa, Sirvydo skvere esantį palikome kitam kartui. Gaila, bet specialiosios tarnybos jį sunaikins ir užsirašyti jame nebeteks. Momentinis užsidegimas gal? Ar atsibos? Šiaip ar taip, pasaulio rekordas 84 000 geocatch’ų ir jis rodo, kad šis pomėgis gali taip lengvai nepabosti.

Ar neieškai, ko nepametei? Lobiautojų etikos niuansai

Šio klausimo negirdėjau, bet jį yra tekę išgirsti kitam lobinėtojui, ir manau ne vienam, ne dviem. Jei būtų geocacherio etikos kodeksas, jame neabejotinai, jei ne pirmas (neatkreipk praeivių „žiobarų“ dėmesio), tai antras tikrai būtų punktas „neslėpk privačiose teritorijose”. Kol kas tai nerašytos taisyklės. Prisimenu vieną, gaila, bet patį nesėkmingiausią lobį, kuris buvo paslėptas kažkur kieme. Jo ieškojome dvi dienas. Antrą prie mūsų priėjo senyvo amžiaus vyras, matyt pastebėjęs mus pro langą, ir sutrikęs paklausė „Kame reikalas?“. Dvelkė įtarumu. Išsigandęs. Nesumojom, ką atsakyt. Nutolo. Ne juokas, kai kas savaitę ateina bent po kelis žmones, šniukšinėjančius kiekvieną kampą… Juolab, kad tądien, prieš išeidami nieko neradę, sutikom dar du lobinėtojus, traukiančius į paieškas.  Tame pačiame kieme pakalbino kitas, tik šįkart malonus vyras su vaiku, kuriam papasakojom apie pramogą. Gal net susidomėjo.

Užsiėmimas gali būti pavojingas

Šioje veikloje pasitaikė ir mirties atvejų. Svarbu atkreipti dėmesį į informaciją – sunkumą rasti (žymi žvaigždutės prie difficulty), pastangas (žymi žvaigždutės prie terrain.) Svarbu, nes kelios žvaigždutės prie terrain gali reikšti, kad be specialios įrangos, pavyzdžiui alpinistinės, ar net nardymo, bus sunku. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į konteinerio dydį. Micro gali reikšti, kad konteineris bus vos 2-3 centimetrų dydžio. Lobiautojų tarpe jis dar vadinamas nano.    Tiesa, užsiėmimas ugdantis atidumą. Ne kartą ir ne du prabėgom perskaitę užduotį, ar neužsirašę užuominos klajojome, ar net grįžom be lobio (jei konkrečiau tai kalbu apie Lukiškių aikštės lobį. Užuomina Šiaurės vakarai. Bet yra ir QR kodo paveiksliukas, kurį, norint rasti lobį, nuskanuoti būtina…)

Dabar aišku, kur A.Domaševičiaus gatvė, ar Pilaitėje bažnyčia

Man geocaching veikla yra pirmiausia edukacinis užsiėmimas, padedantis daug geriau pažinti miestą (ateityje, manau, bus progų pasiganyti ir gamtoje). Kažkada šyptelėjom, kad dar kiek lobių ir galėsim taksistais dirbti. Užteko kelių naujų geocachų ir jau žinau, kur Skroblų gatvė, ar, pavyzdžiui, kur Pilaitėje yra bažnyčia, kur A.Domaševičiaus, ar O.Milašiaus gatvė ir kaip iki jų nusigauti. Neatmetu galimybės ateityje prisijungti prie daugybės pasaulio gyventojų, kurie kelionių maršrutus sudarinėja, atsižvelgdami į lobių išsidėstymą. Tiesa, visai smagu – prie objekto, šalia kurio yra lobis, dažnai pateiktas jo aprašymas. Objektai irgi parenkami žymesni ar įdomesni. Vartotojas ly2kw nusprendė objektą prie Prezidentūros įrėminti šiek tiek neįprastai ir esmine informacija laikė ne istoriją ar pan., o dažną užsieniečių šlapinimasį ant Prezidentūros sienų…  Neturintiems išmaniojo telefono, kaip aš, kartais gali užtekti google žemėlapio, arba draugo su išmaniuoju.

Visą informaciją galima rasti oficialioje geocaching svetainėje.

Straipsnį šią savaitę žadu papildyti nuotraukomis iš kelionių ir šiaip pastebėjimų. Pabaigai – Sietle entuziastai padarė taikingą lobį:

Šaltinis: Rūta Staniulytė