• 2012 09 06 Lietuvos GC GPX

    Sveiki 😉

    Kartas nuo karto čia poblikuosime išeksportuotus didelius GeoLobių sąrašus (Pocket Query), paruoštus GPX formatu patogiam importavimui į Jūsų navigatorius.

     

    Viename sąraše – 1000 lobių, kurių nereikia ieškotis pavieniui, perkeldinėti ranka ir t.t. Tai pakankamai daug – beveik visi Lietuvos GC, bet ne visi telpa, tad yra šiek tiek apribojimų – imami tik tradiciniai lobiai, konteinerių dydžiai (nėra virtualių, event, unknown ir pan.)

    Enjoy: GeoLobiai.lt/gpx/20120906_Lithuania.zip 😉

  • Projekto GeoLobiai.lt startas

    Mažokai dalyvauju formalioje Lietuvos geocacherių bendruomenėje / diskusijų forume, bet pastebėjau, kad eilę metų viskas sukasi tik apie forumą ir kalbas, kad reiktų normalaus prezentacinio tinklapio su visais „kas tai” / „kaip veikia” / „kodėl”, įvairiais naudingais įrankiai, patarimais ir t.t. 🙂

    Prieš bene metus viename kurse susidūriau su vyruku, turinčių GeoCaching.lt domeną rezervuotą, bet nieko nedarančiu… Perkalbėjom, sakiau – arba perleisk man ar dar kam, kas darys, arba daryk pats. Sakė darys pats 🙂 Bet kadangi laikas bėga, o rezulatų nulis, tai ėmiau šiandien ir prisėdau pats 🙂 O kai jau imuosi kokios Idėjos, tai nei laiko, nei pastangų neskaičiuoji, dingsta naktys, paros ir kažkas „gimsta”…

    Dar net labai neaišku kas ir kada čia gausis, bet esmė – esu veiksmo žmogus. Sėdu ir darau, o ne mėnesiu mėnesius diskutuoti apie „taip… reikia daryti… kažkam… kažką…” 🙂 Vizija kol kas graži, bet žinoma, kaip ir su daugeliu projektų, tiesiog trūksta dar 6 rankų ir bent 36 val paroje, tad greitų ir tobulų rezultatų negaliu pažadėti nei sau nei Jums. Pagyvensim, jei dagyvensim – pamatysim 🙂

    O jei Jūs esate aktyvus GeoCaching entuziastas (-ė) ir norėtumėte prisijungti prie projekto kūrimo ir tobulinimo – lauksiu laiško ir mielai pakviesiu bendradarbiauti populiarinant šį šaunų hobį 😉

  • National Awards 2012 – Geocaching Event in Lithuania

  • Minska Blogas: Geocaching

    Jau prieš daugelį savaičių norėjau parašyti apie naują veiklą, kuria užsiiminėju, tačiau norėjau parašyti gerai ir tai atrodo kaip didelis darbas, o dabar vasara ir šiek tiek tingisi, todėl gan senokai ir apskritai čia kažką rašiau.

    O nauja veikla – geocaching’as. Jei kas nežinote (o tikriausiai yra gan daug žmonių, kurie apie tai nežino), geocaching’as, jei trumpai apibūdinti, yra lobių paieška. Aišku, nėra ten kokių piratų žemėlapių, ne – juk XXI amžius – naudojame GPS. Sportas tiems, kurie negali be technologijų. 🙂

    Visas šis dalykas atsirado 2000 metų gegužės 3 dieną, kai Dave Ulmer nusprendė patikrinti ar tikrai iki tol tik kariniams tikslams naudota technologija tapo atvira visiems žmonėms. Jis paslėpė keletą daiktų miške ir paprašė kitus žmones pabandyti juos surasti naudojantis GPS navigatorių. Ir taip per 3 dienas „lobis” buvo rastas pora kartų. Negaliu neįdėti EEVblog’o video apie tai:

    Šiomis dienomis tų geocache’ų yra daugybė. Milijonai visame pasaulyje. Net  Antarktidoje yra keliolika! Visoje Lietuvoje irgi nemažai. Atrodo, net Vilniuje yra apie 1100, o jūs dar nematėte Vokietijos! Matyt cache’as paslėptas kas du metrus ten. 🙂 O jei norite pamatyti kur tie lobiai paslėpti, užeikite į geocaching žemėlapį. Manau, nustebsite. Taip pat reikėtų paminėti žmones, kurie užsiima šiuo sportu. Aš daug patirties neturiu, kol kas esu ieškojęs ir radęs lobius tik Vilniuje, bet kiekviename lobyje esančioje knygutėje, taip vadinamame logbook’e, būna pasirašę šimtai žmonių. Kai kur tai būna turistai, atvykę ir čia suradę lobį (kai kurie būna ir važiuoja vos ne vien tik pageocachint ir tuo užsiminėja visą dieną), bet dažniausiai tai būną vietiniai žmonės, kurių yra visai nemažai. Užvakar beieškodami lobio pirmą kartą sutikome kitus geocachintojus. Deja, net bendrom pajėgom cache’o neradom, bo labai jau gudriai paslėptas. Arba dingęs… Bet labiau tikėtina, kad gudriai paslėptas, nes kai kurių žmonių išmonė būna neįtikėtina ir lobiai gali būti labai gerai paslėpti ten, kur niekas net nepagalvotų. Iš esmės, taip ir reikia slėpti, nes jeigu cache’ą randa nieko nežinantis žmogus, jis gali tiesiog jį pasiimti, išmesti, arba kur nors ne ten padėti, todėl geocachintojams kartais reikia labai atsargiai ieškoti lobio, kartais net atidėti paiešką kitam laikui, kai nebebus daug žmonių toje vietoje. Tačiau ne visada išeina būti nepastebėtam ir jei matote, kad kažkoks muglis (muggle – šitaip geocachintojai vadina paprastus žmones, kurie nežino apie geocachinimą) susidomėjęs žiūri ką jūs ten darote, geriausiai paaiškinti apie šį žaidimą. Taip gal net ir pritrauksite daugiau žmonių į šią veiklą. 🙂

    O ši veikla yra labai nebloga vien dėl to, kad ištempia į lauką, o be to, kartais reikalauja protinių pastangų, nes, kaip jau minėjau, kartais cache’ai būna paslėpti labai neįprastose vietose ir kad juos rasti reikia pastabumo ir kritinio mąstymo. Dažniausiai lobis nebūna paslėptas ten, kur gali sušlapti – reikia ieškoti kokios užuovėjos. Kartais labai padeda duodamos užuominos. Tačiau šiek tiek pagalvoti reikia. O taip pat šis dalykas yra sportas, nes geocache’ai būna paslėpti visai ne šalia vienas kito, tai iki jų dar reikia ir nueiti, arba nuvažiuoti su dviračiu (kas, mano manymu, yra efektyviausia priemonė). Aišku, iki kur toliau esančių geocache’ų nebūtina eiti arba minti, mašina taip pat galima važiuoti, bet dažniausiai vistiek teks išlipti ir pasivaikščioti – pasportuoti, ar bent jau prasimankštinti, pajudinti kaulus ir pabūti lauke. Ir vos neužmiršau paminėti, kad geocache’ų tikslas yra parodyti gražias vietas. Vilniuje nemažai galima rasti geocache’ų ten, kur matosi graži miesto panorama, arba prie kokio nors paminklo. Taip pat ta vieta, kur paslepiamas lobis, gali būti kažkuo ypatinga cache’o šeimininkui ir jis galbūt nori ja pasidalinti su kitais.

    Na, o dabar reikia parašyti apie save, ar ne? 🙂
    Yra toks ženklukas:

    Ir  čia rašo, kad aš radau 45 cache’us ir nė vieno nepaslėpiau. 45 rasti lobiai nėra labai daug, kai kurie yra radę šimtus, tūkstančius, bet aš gi neseniai tepradėjau. Kaip jau sakiau, kol kas esu ieškojęs tik Vilniuje, bet ir čia yra tiek vietų, kad oho! Į kai kurias vietas, rodos, gyvenime nebūčiau lindęs, jei ne geocachinimas. Viena iš tokių vadinasi Extreme series: Super Mario. Gal tai prastas lobis kaip pirmam kartui nes yra šiek tiek ekstremalus, bet man tai yra matyt labiausiai jaudinatis nuotykis bent jau šiais metais. Pasiimkite guminius batus (mes neturėjom, tai teko šlapti, bet tai tik dar labiau padarė šį nuotyki įsimintinesniu ir labiau jaudinančiu), žibintuvėlius,  darbines pirštines ir savo draugę (dėl dar geresnių emocijų ir dėl to kad vienam ten nelabai būtų saugu eiti) ir pirmyn! Teks paėjėti kilometrą, o gal ir daugiau, bet pabuvosite labai neįprastoje vietoje. Tai va, šis nuotykis gerai įsirėžė man į atmintį. Yra dar neblogų vietų, bet jas atraskite patys. O kur aš buvau galima pamatyti čia:

    Visur, kur yra šypsenėles, ten radau cache’ą. Atrodo nemažai, bet dar daugybė liko. Dabar nebereikia galvoti kur važiuoti su dviračiu pasivažinėti. Susidarom maršrutą ir pirmyn į nuotykius!

    O dabar apie įrangą:

    Pradėsiu nuo aprangos. Dažniausiai galima išsiversti su įprasta apranga, tačiau tikrai neverta demonstruoti madų. Geriausiai paprasti drabužiai, kurių nebūtų gaila išpurvinti ar suplėšyti. Jei lobis miške, gal visai nieko ir ilgos kelnės, nes ten visokie vabalai, erkės… Na žinote. 🙂 Dėl to praverčia ir purškalas nuo uodų, erkių ir ten visokių kitų bjaurybių. Aišku, vargu ar pageocachint išeis be GPS imtuvo. Pats dabar darau savo dviračio spidometrą su GPS, tai ten bus labai paprastas navigatorius – rodys tik koordinates. Kitas lygis yra automobilinis navigatorius. Jis turi žemėlapį, o taip daug lengviau susiorientuoti. Šitokį aparatą mudu su draugu Tomu (Labas! 🙂 ) ir naudojam. Na, o jei norite pilnos automatizacijos – naudokite išmanųjį telefoną. Ten ir specialios programėlės yra, galima tiesiog lauke susirasti naują cache’ą. Šitokį būdą išbandžiaiu vakar su kolega ponu Roku (Labas! 🙂 ) Tik man atrodo, kad automobilinis GPS navigatorius rodo šiek tiek tiksliau. Na, bet čia tik man taip pasirodė. Beje, naudojant ne telefoną, arba neturint interneto labai praverčia aprašymai. Juos galima atsispausdint cache’o puslapyje arba, jei gaila popieriaus ar medžių, susidaryti pačiam. Ten būna nurodytas pavadinimas, koordinatės, aprašymas, kita informacija, užuominos. Šitie dalykai labai reikalingi ir be jų nieko neišeitų – juk kokia nauda iš GPS, jei nežinai koordinačių kur reikia eiti?

    Taip pat praverčia buteliukas gėrimo. Jei manote, kad užtruksite, galite ir sumuštinį pasidaryti. Kartais parduotuvė būna gan toli. Taip pat praverčia darbinės pirštinės, nes būna, kad tenka liesti ne itin švarius daiktus, braukti per voratinklius, arba laikytis už šiurkščių paviršių. Taip pat, kai kur gali praversti laipiojimo įranga ar bent jau virvė. Ir vos ne būtina turėti pigių daikčiukų. Nes jei ką nors iš cache’o paimi, reikia atgal įdėti kažką panašios ar didesnės vertės. Dažniausiai tai būna visokie niekučiai: žaisliukai, kortelės, pakabukai, monetos. Šitaip ir šlamšto namuose bus mažiau. Na ir aišku, visam šiam turtui nešioti reikalinga kuprinė.

    Na štai, rodos, prirašiau nemažai ir, atrodo, viską, ką norėjau paminėti, paminėjau.

  • Smagus savaitgalis Vilniuje: A. Tapinas su šeima ieško lobių

    „Vaikus reikia auklėti per žaidimus“, – tvirtai įsitikinęs žinomas televizijos laidų vedėjas, žurnalistas Andrius Tapinas (35 m.), jau kurį laiką drauge su žmona Rasa (34 m.) ir dviem vaikais – Vasara (10 m.) ir Vakariu (9 m.) laisvalaikį leidžiantys gamtoje ieškodami lobių.

    Savaitgalis su šeima Vilniuje ir Londone – lrytas.lt sumanė palyginti, kaip smagiai lietuviai gali leisti poilsio laiką Lietuvos sostinėje ir Jungtinėje Karalystėje. Apie savo savaitgalį lrytas.lt žurnalistams pasakojo Vilniuje gyvenantis žurnalistas Andrius Tapinas, o specialų reportažą iš Londono apie Liaukevičių šeimos iškylą parengė Tadas Kazakevičius.

    Lobių paieškos, arba kitaip „geocaching“, – tai pasaulinis amerikiečių sukurtas žaidimas, savo gerbėjų radęs visame pasaulyje. Šiuo metu jį žaidžia maždaug 5 mln. žmonių.

    Žaidimas sugrąžina į vaikystę, kai daugelis, prisiskaitę pasakų ir nuotykių kupinų knygų, puldavo ieškoti neva piratų ar plėšikų paslėpto aukso. Prie šios vaikystės idėjos prijungus naująsias technologijas pavyko sukurti pramogą ne tik mažiesiems, bet ir aktyvų gyvenimo būdą mėgstantiems suaugusiesiems.

    Viskas, ko reikia, – tai prietaisas, kuris padėtų orientuotis koordinatėse. Tam puikiai tinka GPS imtuvas arba išmanusis telefonas, kuriame veiktų navigacinė sistema. Žaidėjams reikia užsiregistruoti pasauliniame lobių ieškotojų tinklapyje geocaching.com. Jame galima rasti visus pasaulio lobius – nuo Antarktidos iki kokio nors užkampio nedideliame Lietuvos mieste. Užsiregistravus galima gauti koordinates ir pasirinkti norimą kryptį.

    Dažniausiai lobiai būna paslėpti tokiose vietose, kurios yra labai gražios arba turi kokią nors kultūrinę ar istorinę prasmę. Patys lobiai nėra vertingi – plastikinėje, nuo lietaus ir sniego apsaugančioje dėžėje būna paslėpta įvairių niekučių ir specialus žurnalas, kurio pasiimti negalima – radus lobį jame reikia užsiregistruoti.

    Norint rasti lobį kartais tenka kaip reikiant paplušėti – gali tekti ir kur įlįsti, užsiropšti ar net panerti kelis metrus po vandeniu. „Būna, kad ir nieko nepavyksta rasti. Sykį viename apleistame dvare kelias valandas su žibintuvėliais šmirinėjome, ir nieko. Dar viena mūsų šeimos neįvykdyta misija – lobis prie Žirmūnų tilto, keturis kartus ten buvome, tačiau rasti niekaip nepavyko“, – mintimis dalijasi jis.

    Kaip sako pats A. Tapinas, vienu šūviu galima nušauti du zuikius – tai ir atrakcija, žaidimas, o kartu lobių ieškotojai pamato ir gražių vietovių, susipažįsta su apylinkėmis. „Nors esu gimęs ir užaugęs Vilniuje, per šį žaidimą atradau daug neįtikėtinai gražių vietų: įspūdingų bažnyčių, įdomių urvų, požemių, nuo karo išlikusių tunelių“, – teigia jis.

    A. Tapinas prisiminė dalyvavęs ir itin ekstremalioje lobių paieškoje. Šalia užmūryto caro laikų tunelio Paneriuose jam teko pasijusti, kaip jis pats sako, lyg kapų plėšikės Laros Kroft kailyje. „Turėjome perlipti ne vieną tvorą, spygliuota viela apjuostą sieną, smėlio tunelį, praeiti pro šikšnosparnių koloniją“, – prisimena pašnekovas tąkart supratęs, kad nors pirmą etapą įveikė, tačiau norint pasiekti finišą, jam teks čia sugrįžti dar kartą – kitaip apsirengus ir specialiai pasiruošus.

    Tiesa, būna ir neįprastų lobių. Vieni jų – tokie, kuriuos radęs turi atlikti kokią nors užduotį, įvykdęs ją gauni kitas koordinates, o ten nuvykęs – dar vieną užduotį. Tai – vadinamas „kelių pakopų“ lobis. Dažniausiai tokia paieška turi kokią nors temą, pavyzdžiui, jų beieškodamas gali apeiti gražiausiais Vilniaus senamiesčio vietas.

    Dar vienas įdomus dalykas – keliaujantys lobiai. „Specialus daikčiukas keliauja po visą pasaulį, o jį radę entuziastai perduoda toliau. Jis turi savo registracijos numerį, todėl galima žinoti, kuriose šalyse jau yra pabuvojęs“, – pasakoja A. Tapinas.

    Žurnalistas prisiminė istoriją, kai sykį lietuviai išspausdino specialią monetą, kuri tokiu būdu turėjo nukeliauti iki Naujosios Zelandijos. Kol pasiekė numatytą vietą, moneta pabuvojo Vokietijoje, Slovakijoje, Saudo Arabijoje. „Dabar monetą bandoma sugrąžinti atgal į Lietuvą. Tai velniškai įdomus geografinis žaidimas!“ – entuziastingai sako žinomas televizijos laidų vedėjas.

    A. Tapinas pripažįsta, kad vaikams tokie žaidimai – puiki pažintinė auklėjimo priemonė: „Pavydžiu užsieniečiams, turintiems daug interaktyvių muziejų, kuriuose, norint suprasti tam tikrų dalykų esmę, reikia juos pačiam paliesti, pačiupinėti, pasukioti. Lietuvoje tokių – vos keli. Galbūt todėl vaikams užsiimti tokiais geografiniais žaidimais patinka labiau, nei stebėti daiktus už stiklo.“

    Pašnekovas įsitikinęs, kad norint smagiai praleisti laiką nebūtina turėti daug pinigų – svarbiausia turėti noro. Pagerėjus orams galima įsimesti vieną kitą žaidimą, kurie, pasak A. Tapino, yra geriausia bendravimo su vaikais priemonė. Tokie žaidimai vaikams sukelia daug teigiamų emocijų.

    „Kai su šeima išsiruošdavome į kokį nors istorinį žygį ar muziejų, vaikai jau po pusvalandžio pradėdavo ieškoti priežasčių, kaip nuo tokios „katorgos“ išsisukti. Tai jiems pradėdavo koją skaudėti, tai galvą – vis kas nors ne taip“, – šypsosi A. Tapinas ir pasijuokia, kad panašioje situacijoje turbūt yra tekę atsidurti daugeliui tėvų.

    Pašnekovo nuomone, nematydami tikslo ką nors daryti vaikai greitai praranda susidomėjimą. „Noras surasti lobį jiems tampa fantaziją žadinančiu iššūkiu. Šiam žaidimui paskiriame po kelias valandas. Būna, kad jau aš pats kojų nebepavelku, o vaikai mane ragina žaisti toliau“, – linksmai pasakoja žurnalistas. – Dažnai nusistatome kokius penkis tikslus, tačiau randame dažniausiai kokius tris–keturis. O kaip susinerviname, jei nepavyksta!““ – juokiasi jis.

    Lobių paieškomis susidomėjęs A. Tapinas sako, kad Lietuvoje taip pat egzistuoja aktyviai veikianti iniciatyvinė grupė, rengiami susirinkimai, suvažiavimai. Šiuo metu Lietuvoje yra paslėpta maždaug 1,4 tūkst. lobių, kuriuos, vadovaudamiesi nustatytomis taisyklėmis, paslepia patys bendruomenei priklausantys nariai. Nemažai lobių ieškotojų susibūrę Latvijoje bei Suomijoje, pagrindiniai dalyviai – šeimos su vaikais.

    Monika Svėrytė, LRytas.lt

  • „Geocaching“ – pirmyn į lobių paieškas

    Nekalbėsime apie auksą ir sunkias, prikrautas turtų bei užkastas po žeme, skrynias. „Geocaching“ slepia daug didesnius lobius: pažinimą, bendravimą. Pavasaris, lauke šilta, nebėra balų. Gal pats laikas išbandyti? Jaunimogidas.lt pristato „geocaching“ žaidimą. Beje, kartu su lobių ieškotoju Giedriumi Stankausku sudalyvavo vienoje paieškoje ir dalinasi naujais atradimais.

    Kaip žaisti?

    Po žaidimo pavadinimu „Geocaching“ slepiasi du angliški žodžiai: „geo” – geografija, „cach” – slėptuvė. Pavadinimas ir atspindi visą žaidimo esmę: žaidėjai slepia ir ieško vieni kitų lobių. Dėl ko varžomasi? Dėl akiračio plėtimo, aplinkos pažinimo, azarto. Materialių prizų nėra. Nebent rastas lobio turinys. Tačiau jeigu radėjas nutaria pasiimti turinį, turi jį pakeisti kitu.

    Lobių ieškotojais gali tapti bet kas – pakanka užsiregistruoti pasauliniame „geocaching.com“ tinkle. Taip pat reikia turėtu navigacijos imtuvą (GPS), kuris dabar yra beveik kiekviename išmaniajame telefone.

    „Geocaching“ vienija viso pasaulio žaidėjus. Šiame puslapyje registruojamos koordinatės, kur yra paslėpti lobiai. Jie yra skirstomi pagal šalis, miestus, dydžius, prieinamumą. Vien tik koordinačių nepakanka lobiui rasti – reikia ir pastabumo. Kartais lobis gali būti paslėptas medžio drevėje ar nebenaudojamame šulinyje… Tai priklauso nuo slėpėjo vaizduotės.

    Tik paslėpti lobio nepakanka. Žaidėjas, nusprendęs, kad nori paslėpti lobį, turi sugalvoti vietą. Paslėpęs – nustatyti koordinates ir jomis pasidalinti pasauliniame „geocaching.com“ tinklalapyje. Taip pat ir suradus lobį reikia pasižymėti svetainėje, kad lobis rastas. Beje, prie kiekvieno lobio būna paliktas blankas ir pieštukas, kad radėjas galėtų pasižymėti, kad būtent kada ir kieno lobis buvo rastas.

    Ką galima rasti ieškant lobio?

    Lobio turinys priklauso nuo jo dydžio. Jeigu labai mažas – tai jo viduje bus tik blanknotas ir pieštukas. Didesniuose lobiuose slepiamos įvairios smulkmenos: pakabukai, ženkliukai, alaus kamšteliai. Svarbiausia – ne lobio turinys, o visas ieškojimo procesas.

    Pasiryžus ieškoti lobio, nesvarbu ar tolimame mieste, ar savoje gatvėje, galima aptikti iki tol nematytų dalykų. Galbūt daug metų gyvenate tame pačiame rajone ir nežinojote, kad visai netoliese yra įdomių architektūrinių objektų, retų augalų ar apleistų bunkerių? „Geocaching“ žaidimas padeda geriau pažinti savo aplinką.

    Lobių paieškos su Giedriumi Stankausku

    Gražią pavasario popietę Jaunimogidas.lt žurnalistė susitiko su jaunu verslininku Giedriumi Stankausku ir leidosi į naujo lobio paieškas. Vyras džiaugėsi, kad lobis tik prieš porą valandų paslėptas ir yra Vingio parke. Bet nesitikėjo būti pirmas jį aptikęs, nes patys aktyviausi nariai vos tik pamato, kad užregistruotas naujas lobis, iš karto skuba ieškoti.

    Anot Giedriaus, Lietuvoje pačių aktyviausių „geocecherių“ branduolį sudaro trylika žmonių. Daugam jų – vyrai. Lobių ieškotojas mano, kad šis žaidimas yra nemoteriškas: kartais tenka bristi ar šliaužti purvinais takais, lipti į medžius ar pastatus…

    Naujojo lobio nepavyko aptikti pirmiems, bet Giedrius buvo trečiasis, kuris įrašė save į radėjų sąrašą. Beje, antroje vietoje puikavosi merginos „nick’as“. Reikia pabrėžti, kad vien tik navigacijos lobiui rasti nepakanka: ji nuveda į vietą, tačiau tiksliai nenurodo, kur yra slepiamas lobis. Todėl dažniausiai prie pateiktų koordinačių yra ir užuomina.

    Daugiau kaip metus lobių paieškomis užsiimantis Giedrius juokavo, kad praeiviams „geocecheriai“ kartais atrodo kaip keistuoliai. Pvz., kartą vyras su draugu ieškojo lobio, paslėpto spynoje ant tilto. Įsimylėjėliai ar jaunavedžiai mėgsta prie tiltų kabinti spynas, tuo pasinaudojo ir išradingas lobio slėpėjas. Užuominoje buvo nurodytas spynos gamintojas, bet, kaip paaiškėjo, dauguma spynų buvo to paties gamintojo. Todėl ieškotojams teko užtrukti tikrinant visas spynas, kol rado reikimą. Praeiviams iš tikrųjų gali komiškai atrodyti suaugę vyrai, kurie tikrina kiekvieną spyną, ją paliesdami ir pasukiodami. Ir tai tik viena iš situacijų. Dažniausiai „geocecheriai“ stengiasi būti paslaptingi, kad smalsuoliai, nieko nenuprantantys apie žaidimą, nepastebėtų lobio ir jo nepasiimtų.

    Giedrius pasakojo, kad „geocecheriai“ ne tik lobių ieško, tačiau ir renkasi į susitikimus, kurie būna skelbiami „geoceching.com“ svetainėje. Šis žaidimas vienija bendraminčius, skatina keliauti. Aktyviausi Lietuvos lobių ieškotojai balandžio pabaigoje planuoja vykti Tamperę, Suomijoje, „lobiauti“.

    Miglė Narkevičiūtė, Balsas.lt

  • „Geocaching“ arba lobio paieškos su GPS

    Skaitytojai, kurie augo tais gūdžiais laikais, kada kompiuterių kiekvienuose namuose dar nebuvo, o Lietuvoje animacinius kanalus matė nedaugelis, tikriausiai kieme žaisdavo iki sutemų. Šis žmonių ratas prisimena paslaptingus lobius, kuriuos reikėdavo užlasti kur po obelim ir niekam niekam nerodyti. Galbūt tik geriausiam draugui.

    Prisimenate tą stebuklą, kada nuvalius žiupsnį žemės atsiverdavo magiškas stiklelis po kuriuo glūdėjo iš kaimynės darželio vogtos gėlės, vienas perlas iš mamos karolių ir sena moneta. Mes tokius vadindavome sekretais. O kur dar istorijos apie negyvenamas salas ir piratų lobynus… Stebuklų pasiilgę žmonės lobių ieško ir dabar, ne tik ieško, bet ir slepia. Ir dar GPS įrenginį arba išmanųjį telefoną nešiojasi.

    Modernios lobių paieškos vadinamos geocatching (plačiai priimto lietuviško atitikmens nėra). Tai žaidimas, kurio metu reikia surasti (arba paslėpti) lobį naudojantis GPS (angl. Global Positioning System) – visuotine padėties nustatymo sistema. Tereikia užsiregistruoti viename iš daugelio šiam žaidimui skirtų tinklapių, išsirinkti šalį, kurioje ketinate žaisti ir pradėti. Internetiniame tinklapyje dažniausiai rasite koordinates ir lakonišką užuominą, kur ieškoti lobio. Lobis (geocach ar tiesiog cach) dažniausiai yra vandeniui nepralaidi dėžutė, kurioje rasite rašymo priemonę, popieriaus ir nedidelį suvenyrą – gal net ir kokį perlą iš sutrūkusių mamos karolių. Atradėjas popierėlyje užrašo savo vardą ir radimo datą, pasiima lobį, o į dėžutę įdeda kitą, vienodos ar didesnės vertės, daikčiuką būsimiems ieškotojams. Vėliau internetiniame tinklapyje pažymima, kas minėtą lobį rado. Žinoma, viską privaloma atlikti slapta – aplinkiniai žmonės neturi matyti, kur paslėptas lobis. Pasakojama, kad paieškos net buvo sugluminusios policiją – natūralu, kad naktį po suoliuku šliaužiojantis žmogus sukelia įtarimų.

    Šiandien, po maždaug 12 metų nuo lobių paieškų pradžios, geocachingžaidžia apie 5 milijonai žmonių, o visuose žemynuose (Antarktidoje taip pat!) yra apie 2 milijonai lobių! Paieškų principas dažniausiai išlieka tradicinis, tačiau kartais, prieš randant tikrąjį lobį, reikia išspręsti užduotis ar įminti mįsles, kurios parodo kelią prie ieškomo objekto. Specifinė žaidimo forma gali būti žaidžiama tik naktį, kadangi užuominos ar lobiai matomi tik tamsoje. Sudėtingose klimato sąlygose – drėgnuosiuose miškuose ar minėtoje Antarktidoje lobiu gali būti kelio stulpas ar keistos formos medis. Kartais į pastatų sienas yra įmontuojamos laikmenos prie kurių prijungus savo telefoną ar kompiuterį registruotis reikia į ten esantį tekstinį dokumentą, o lobis yra ten patalpinta daina ar graži nuotrauka.

    Neabejoju, kad skaitant kyla klausimas, ar galima geocatching žaisti Lietuvoje? Taip! Lietuvoje veikia aktyvi lobių ieškotojų ir slapstytojų bendruomenė, kuri informaciją oficialiame geocaching tinklapyje. Siūlome užsiregistruoti ir išsirinkti ieškomo lobio koordinates arba pasitrainioti kur nors netoli karaliaus Mindaugo tilto Vilniuje, o gal pakasinėti prie suolelio kojos Klaipėdos senamiestyje…

    Reda Krušinskaitė, Laikas.lt

  • Šiuolaikiniai lobių ieškotojai

    Jei stebitės neįprasta kerpe ant medžio, pernelyg tvarkingai sukrautų šakelių stirta miške ar maža dėžute, priklijuota prie miesto suoliuko, gali būti, kad radote žaidimo „Geocaching” dalyvių paliktus ženklus.

    Svarbiausia – intriga

    Į Vingio parke įsikūrusią kavinę ketvirtadienio vakarą pamažu pradėjo rinktis būrelis žmonių. Kol vieni ramiai šnekučiavosi, kiti, kiek vėluojantys, atėję pasidžiaugė, kad jau spėjo patikrinti visą parką. Dar kiti pažadėjo vėliau apžiūrėti Karoliniškes – ten dar liko neatrastų objektų. Pasitikrino duomenis navigacijos įrangoje. Tikrai: dar yra, ko ieškoti. Tačiau kol kas galima tiesiog pabendrauti ir pasidalyti informacija.

    Tai nebuvo kokia nors slapta policijos operacija. Tik visame pasaulyje populiaraus žaidimo „Geocaching” bendruomenės Lietuvoje susitikimas. Kas kur kokius lobius radote, kokius ketinate paslėpti, gal galėtumėte užsiminti, kaip jų ieškoti, – netilo klegesys renkantis vis daugiau žaidimo dalyvių.

    Pasaulyje populiarus žaidimas į Lietuvą atkeliavo maždaug prieš penkerius metus. Dabar mūsų šalyje jį nuolat žaidžia apie pusantro tūkstančio dalyvių, iš jų apie pustrečio šimto gyvena Vilniuje. Kiekvienas jų ieško kitų paslėptų lobių ir patys ruošia užduotis kitiems dalyviams.

    Tiesą sakant, „lobis” – kiek per skambus žodis. Patys žaidimo „Geocaching” dalyviai jį taria su šypsena. Mažas pakabukas, ženkliukas ar net trumpas raštelis gali būti vadinami lobiu, nes čia svarbiausia ne tai, ką atrandi, o tai, kad ieškoti yra smagu.

    Žaidimą kuria patys

    Pirmasis žingsnis žaidime – užsiregistruoti interneto puslapyje www.geocaching.com. Tuomet tereikia turėti navigacijos įrangą, kuri yra daugelyje naujesnių mobiliųjų telefonų, pasižiūrėti paslėptų lobių koordinates ir mėginti juos atrasti. Jei geografinių koordinačių nepakanka, galbūt aiškiau pasidarys paskaičius lobio slėpėjo užuominą. Kartais jos būna labai paprastos, o kartais tokios, kad reikia gerokai pasukti galvą.

    Šiame žaidime nėra jokių oficialių organizatorių, vadovų ar laimėjimų. Jei paėmei kito paliktą lobį, į jo vietą padėk ką nors savo, kad ir kitas galėtų atrasti. Jei tau jo nereikia, gali tiesiog užrašyti savo vardą ir datą prie lobio paliktame lapelyje – tai bus kaip įrodymas lobio slėpėjui, kad tu čia tikrai buvai.

    Daliai žaidimo dalyvių svarbiausias tikslas – atrasti kuo daugiau lobių. Kitiems svarbiau, kad jų palikti daiktai nuvyktų kuo tolesnį kelią. Pavyzdžiui, palieki raktų pakabuką su užrašu „Noriu pamatyti Ameriką”, o paskui interneto svetainėje stebi, kaip jam sekasi ten keliauti.

    Ilgai dalyvaujantys žaidime tampa vis išradingesni – ne tik sugalvoja originalias vietas, bet kartais prideda ir papildomų užduočių. Jei nori pasiimti lobį, apeik maršo ritmu aplink ministeriją Vienoje, kitaip užduotis bus laikoma neįvykdyta.

    Slepiantys lobį turi pagalvoti ir apie tai, kad jis nebūtų matomas kitiems praeiviams ir jie jo netyčia neatrastų, o ieškantys – apie tinkamiausią laiką. Dažnai tam geriausia būna naktis – kai žmonės išsiskirsto, žaidimo dalyviai gali ramiai apžiūrėti teritoriją ir nesukelti kitiems įtarimų.

    Kliūtys nesustabdo

    Norint surasti lobį, nepakanka vien žinoti jo koordinates, kurios kartais dar pateikiamos su paklaida. Netgi negana pamatyti, kur jis yra. Kartais lobiai pakabinami aukštai medžiuose ar net ant elektros stulpų, panardinami į ežerų vandenį ar užkišami į tokius užkaborius, kur iki jų tenka brautis kone kaip per mūšio lauką.

    Du vilniečiai lobių ieškotojai prisimena, kaip kartą išsiruošė į naktinį žygį upe. Plaukė sekdami navigacijos nurodymus ir, kai lobis rodėsi jau čia pat, išgirdo garsų vandens šniokštimą. Nespėjus susigaudyti valtis bumbtelėjo į krantą, o abu keliautojai buvo nuo galvos iki kojų šlapi. Tačiau tai jų ryžto nenumalšino – nuplaukė iki tikslo, krante susirado lobį ir tik tuomet parsiyrė atgal.

    Kitas entuziastas, supratęs, kad lobis Trakuose pakabintas ant tilto, nesekė kitų pavyzdžiu ir nevargo kabarotis jo pasiekti. Jis tiesiog nuėjo į vandens dviračių ir valčių nuomos punktą ir paprašė jam išnuomoti kopėčias. Darbuotojai buvo apstulbę, kai vaikinas, pasiėmęs kopėčias, užlipo, nusikabino nuo tilto kažkokį keistą daiktą, kažką užrašė ir, grąžinęs viską kaip buvo, lyg niekur nieko parnešė kopėčias atgal.

    Nors pagal žaidimo „Geocaching” taisykles lobio negalima slėpti privačioje teritorijoje arba tokioje vietoje, kur už patekimą vidun reikėtų mokėti, kartais vis tiek tenka susidurti su ne itin draugiškai nusiteikusiais žmonėmis. „Ieškojome lobio, kuris buvo paslėptas netoli vieno prekybos centro. Apėjome vieną kartą, nieko neradome. Grįžome dar kartą, jau sėkmingai. Kai radę lobį norėjome nueiti, atbėgo apsaugos darbuotojai ir pradėjo reikalauti pasiaiškinti, ką čia paėmėme”, – pasakojo žaidimo entuziastas Nerijus ir džiaugėsi, kad vis dėlto pavyko juos įtikinti, jog visa tai – tik pramoga.

    Paieškos tampa kasdienybe

    Žaidimo azartą pajutę dalyviai tikina, kad jiems jis – nė kiek nepabosta. Tik žiemą rečiau išsiruošia į paieškas, nes tuomet ir lobius rasti sunkiau, ir apskritai ne taip norisi kišti nosį laukan. Tačiau apskritai šis žaidimas tampa kone gyvenimo būdu. „Eiti pasivaikščioti po miestą ir nieko neveikti – kažkaip nuobodu. O kai turi tikslą, viskas tampa kur kas įdomiau”, – šypsojosi viena pirmųjų žaidimo dalyvių Lietuvoje Veronika.

    Tėvų pomėgiu užsikrečia ir jų vaikai – ne tik padeda ieškoti daiktų, paslėptų mieste, bet ir patys pradeda juo slėpti namuose. O šeimos išvykose tai tampa privalomu dalyku. Daugiausia lobių iš visų Lietuvos „Geocaching” dalyvių surinkusi šeima per dešimt dienų Čekijoje ir Austrijoje surado daugiau nei 500 lobių ir smarkiai išsiveržė prieš kitus dalyvius. „Juk taip ir šalį pamatai. Esi priverstas pasidomėti, kad būtų lengviau ieškoti”, – šypsojosi jie.

    Jūratė Žuolytė
    Diena.lt

  • Geocaching arba – vaikystės svajonės pildosi

    Kas vaikystėj, prisižiūrėjęs filmų apie piratus, nesvajojo rasti lobį? Pamenu, mažė būdama, sodyboj buvau išraususi visai nemenką duobę, ieškodama aukso, žinoma radau tik įvairaus dydžio ir svorio akmenų. :D

    O dabar mano nerealizuotos vaikystės svajonės pildosi – vieną lobį jau radau, ir planuoju rasti dar daugiau! Jei daug keliaujat, ar mėgstat ilgus pasivaikščiojimus su draugais – gali būti kad jau esat girdėję apie šią pramogą, vadinamą Geocaching, jei ne – siūlau paskaityt blogerio Andrejaus straipsnį apie tai.

    Kai kurie žmonės rengiasi į ištisas lobių medžioklės keliones, aš kol kas grandiozinių žygių neplanuoju, bet kur nors važiuodama užmesiu akį, ar netoliese nėra kokio lobiuko – smagi atrakcija, paįvairinsianti mano keliones. Juk jau vasara! Tiesa, vieno iš dviejų lobių, kurių ieškojau, neradau… Gal patirties pritrūko. :) Bet radusi antrąjį džiaugiausi kaip mažė per Kalėdas! :D Šitokio džiaugsmo visiems ir linkiu!

    LaimesKudikis.lt

  • Lobių medžioklė

    Pagaliau ir į Lietuvą atkeliavo pavasaris :) Už lango ne tik saulutė šviečia, bet iš tiesų šilta, paukščiukai kaip išprotėję cypsi. Be abejo, norisi ir lauke daugiau laiko praleisti, tad laikas traukti dviracius, batus ir keliauti laisvu laiku į gryną orą. Nežinau kaip jums, bet mūsiškiams vaikams, nors ir patinka lauke, tačiau kartais pabosta tiesiog vaikščioti. Na, jeigu laiką leidžiame žaidimų aikštelėje, tai viskas gerai. Iš ten vaikus gali iškrapštyti tik badas, troškulys ir visiška tamsa. Tačiau ką daryti, jeigu keliaujate su vaikais ir norite apžiūrėti miestą? Arba tiesiog pasivaikščioti? Prieš metus mes atradome puikų sprendimą. Ar esate kada girdėję apie piratus? O apie tai, kad piratai visur kur prislėpė lobių? Pamenate kaip filmuke “Rūgpienių kaimas” Dėdė Fiodoras su savo augintiniais lobį kasė?

    Aš manau, kad neatsiras nei vieno vaiko, kuris nenorėtų rasti kokio lobio. Ir patikėkite, mažos kojytės gali nueiti tikrai toli, kad tik patirtų tokį nuotykį. Tikriausiai visai jau suklaidinau su savo pasakojimu ir nebežinote, apie ką aš čia kalbu. Iš tiesų tai jau ~10 metų egzistuoja toks labai smagus pasaulinis žaidimas kaip Geocaching. Jo esmė – daugybė žaidėjų visame pasaulyje slepia lobius, tada jų koordinates paskelbia Geocaching puslapyje ir registruoti žaidėjai gali tuos lobius rasti. Taisyklės iš esmės labai paprastos:

    1. Jokiu būdu negalima sunaikinti lobio
    2. Radus lobį, būtina užrašyti savo vardą ir radimo laiką knygelėje (Logbook’e)
    3. Jei lobyje yra kažkokių daiktų, tai galima paimti vieną ir į jo vietą padėti kitą. Tai gali būti bet kas – žaisliukas, moneta, tušinis, etc.
    4. Paskelbti apie radimą Geocaching puslapyje.

    Kaip gi “lobis” atrodo. Iš tiesų, jų būna įvairiausių – nuo visiškai mažulyčių, kurie dažniausiai slepiami miestuose, iki didelių dėžių:

    Vaikams be abejo, smagiausia rasti didesnį lobį su žaisliukais, tačiau net ir mažulyčiai lobiai, kuriuose yra tik siaurutė juostelė, vaikus tikrai pradžiugina ;)

    Mes šį smagų užsiemimą atradom prieš metus Prancūzijoje. Per tuos metus išviso radome 72 lobius Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Tiksliau sakant, žinojom jau senai, tik išbandėm būtent tada. Kad žaisti šį žaidimą, reikia turėti kokį nors GPS imtuvą arba išmanųjį telefoną su GPS imtuvu. Telefonai ne tokie tikslūs (jų GPS imtuvai dažniausiai nėra tokie geri), tačiau labai patogūs, ypač, jeigu turite ir mobilųjį internetą jame. Belieka įsidiegti vieną iš daugelio programėlių skirtų lobių paieškai ir jau esate lobių ieškotojas. Savo telefone galite bet kada pasitikrinti kokie lobiai yra šalia, paskaityti tikslų aprašymą ar paskaityti kitų lobių ieškotojų komentarus. Pats ieškojimas nėra labai sudėtingas, tačiau reikalauja šiokių tokių įgūdžių Juk lobiai paslėpti net ir tokiose vietose, šalia kurių praeina tūkstančiai žmonių. Teko lobius paimti kai šalia yra šimtai žmonių miesto aikštėse. Ir reikia tai padaryti, kad koks žmogutis atsitiktinai nerastų lobio ir jo nesugadintų – juk po jūsų ir kiti norės jį atrasti. Tad svarbu ne tik ateiti iki reikiamos vietos bet ir surasti konkrečią vietą, kur gi tas lobis slepiasi. Paprastai GPS imtuvas rodo buvimo vietą ±10 metrų tikslumu senamiesčiuose, kuriuose siauros gatvelės ir aukšti pastatai, jei gatvės plačios – gali pasisekti ir ateiti iki reikiamos vietos ±2 metrai. O tada reikia tiesiog įsivaizduoti, kur pats slėptum mažą dėžutę, kad rastų tik ieškantis, bet atsitiktinis praeivis nepastebėtų. Šios paieškos tikrai ugdo ne tik vaikų kantrybę :) Bet kuo daugiau randi tuo lengviau darosi. Mūsų vyresnėlis Benas jau turi puikius įgūdžius ir dažnai greičiau randa net negu aš pats :)
    Beja, turiu pasakyti, kad džiaugsmo teikia ne tik paties lobio paieškos. Tie kurie slepia šiuos mažus džiaugsmus, stengiasi juos padėti tikrai įdomiose vietose, todėl galima sužinoti ir atrasti tokias vietas, apie kurias nerašo net geriausi turistiniai vadovai. Prancūzijoje atradom ir gražių vietų gamtoje, ir sužinojome įdomių istorijų. Pavyzdžiui lankydamiesi Italijoje, Pizoje, sužinojome, kad ten yra ir dar vienas pasviręs bokštas :)
    Vilnius ir Lietuva tikrai nėra išimtis. Čia yra daugybė lobių įdomiose vietose. Vilniuje jų yra net keletas šimtų, tad yra ir čia ką nuveikti.
    Lobiuose galima rasti ne tik paprastų žaisliukų ar smulkmenų, bet ir monetų, medalių su unikaliu kodu. Įvedus kodą Geocaching puslapyje, galima sužinoti, kur keliavo moneta. Kai kurios iš jų yra nukeliavusios įspūdingus maršrutus. Mes patys keletą monetų atvežėme į Lietuvą, o vėliau jos pateko į kitas šalis. Vienos monetos tiesiog keliauja nuo vieno lobio prie kito, kitoms monetoms šeimininkai paskyrė kokią nors konkrečią užduotį. Pavyzdžiui, viena iš mūsų rastų monetų, turi nukeliauti į Trevi fontaną esantį Romoje, Šiuo metu ta moneta jau “sukorė” ~6000 km ir jau yra Italijoje, tad tikriausiai greitai ir pabaigs savo kelionę.
    Tad dabar prieš eidami pasivaikščioti į miestą ar gamtą, būtinai patikriname ar nėra kur netoliese vienas kitas lobis. Kam nesinori rasti kokios staigmenos? Tad registruokitės Geocaching.com ir išbandykite kažką naujo :)

    PS. Android telefonams pati patogiausia programėlė yra čia: Market.android.com/details?id=carnero.cgeo

    Smailyte.lt

Į viršų